Viename komisariatų eina į pabaigą tyrimas, kur neįgalus šeimos narys kaltinamas kartu gyvenančios mažametės tvirkinimu, fizinio skausmo jai sukėlimu.

Tyrėja įtariamajam paskyrė kardomąją priemonę – neišvykti iš gyvenamosios vietos.

Taigi, kartu yra įkalinta ir mažametė auka, kurios vieniša motina tiesiog neturi kur išsiųsti.

Vaikas paniškai bijo „to” gretimame kambaryje, bet visi malasi nedidelėje erdvėje, bendra virtuvė, vonia…

Vietos socialinė darbuotoja labai nustemba, kai jai pranešame apie šią situaciją „o tai ten nenutrauktas ikiteisminis? aaa, manėme, kad mergaitė išsigalvojo…”

Tačiau jos ir seniūnijos garbei reikia pažymėti, kad dabar jie rimtai sukasi, ieško išeities.

Vietinės Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės negarbei taip pat turime pažymėti, kad ponios ten rimtai prisnūdo – ši tarnyba vaikų atžvilgiu turi išskirtinius įgaliojimus šalyje, jai yra prieinama absoliučiai visa informacija, dėl vaikų jie galėtų eiti „kiaurai sienas” – tačiau net nesiteikė pasidomėti vykstančiu tyrimu.

Kodėl tyrėja priėmė tokį „buką” sprendimą? Paprastai visi kaltiname įstatymus, vadovus, nepakankamą finansavimą, darbą provincijoje, kartų konfliktus ir panašiai.

O gal esmė yra visai ne tame? Gal tiesiog yra žmonių, kurie negali dirbti tam tikro darbo, pavyzdžiui, tirti nusikaltimų prieš vaikus, nes jie to nemoka, jiems neįdomu, „tos aukos mane užkniso”, bet norėtų aiškintis automobilių vagystes?

Laikas pripažinti, jog tarnybose yra žmonių, kurie net viename kambaryje su vaiku neturėtų būti.