Kokie ten geri dalykai yra sakomi ir kaip norėtųsi užsirakinti tame teisingame, jautriame pasaulyje, o raktą išmesti.

Konsultuojame jauną moterį, kuri, besivaišindama su gerai jai pažįstama kaimynų pora, staiga prarado sąmonę, o atsigavusi pamatė, jog guli dideliame kraujo klane, sienos nutaškytos kraujais, o ji pati negali net pajudėti – jai kraupiai suplėšyta makštis.

Vyras ir žmona trauko pečiais, jie nežino, kas čia atsitiko.

Pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Pagal BK 139 str. – „nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo”.

Kodėl, klausiame tyrėjos, kas čia kur neatsargiai pasielgė??

„Nėra jokių duomenų apie tyčinį sužalojimą”, seka atsakymas

Bandome nenusileisti – moteris juk negali net iš lovos atsikelti, jokie vaistai nemalšina skausmo, tirkite, po galais, kaip priklauso.

Tyrėja taip pat jauna amžiumi, bet su panašiais „reikalais” tvarkosi įgudusiai – skuba apklausas pasidaryti be aukos advokato, sutrikusiai, sužalotai moteriai sugeba įpiršti mintį apie taikos sutartį.

Gaila, kad niekur nefiksuojama tos tyrėjų kalbos su seksualinės prievartos aukomis – „tu nieko nepasieksi, žinoma, tau spręsti, bet aš tau galiu jau dabar pasakyti, kad nieko nepavyks įrodyti”, „nu tai kur įrodymai, kad tu nesutikai, a?!” ir t.t. ir pan.

Na, bent tyrimo kol kas nenutraukė, dėkui ir už tai.

O gal ir pavyks šį kartą pasiekti teisingumą, bandome.