Šiuose interviu ir reikia ieškoti atsakymų, kodėl tai vyksta, kodėl mums taip gaila aukų iš video reportažų, bet nematome jų realiame gyvenime.

Labai apgailėtina, neadekvati, baili galingų įstatymų priėmėjų reakcija į pranešimą apie galimą seksualinę prievartą prieš vaikus šiomis dienomis – vieni pasakoja naktį nemiegoję, kiti riečia senas istorijas apie neištirtus atvejus, treti skuba pareikšti, koks puikus draugas tas eks-seimūnas jiems buvęs…

Klausiame ir mes – kodėl, esant tokiam skaičiui vaikų gynėjų, atstovų, atvejų vadybininkų, mes vienos sėdime teismuose, vienos skundžiame išteisinamuosius nuosprendžius vaikų prievartautojams ir tvirkintojams?

Bet tai nėra pagrindinis mūsų darbo laukas, niekada juo ir nebus.

Tai kas tada šiandien šalyje koordinuoja socialinę, psichologinę ir teisinę pagalbą išnaudotiems vaikams?