Tačiau klientų yra tiek daug, jog užsibūti pas mus tiesiog neįmanoma.

O kaip atsisveikinti su šiuo jaunu vyru, nors jis jau laimėjo visus teisinius procesus prieš savo išnaudotojus, o ir pagalbos iš mūsų gavo daugiau negu kuris kitas?

Iš centro darbuotojos žurnalo:

„Paskambino A. Teiraujasi, kada jam į karo prievolės tarnybą – sausio 20 ar vasario 20? Informuoju, kad vasario 20 d. iš ryto.

A. pradeda kalbėti, kad jeigu jis ir nenuvyks, tai jie patys gali atvykti jį pasiimti.

Gal nelaukim, kol bus paskelbta paieška, atsakau. Tu suaugęs vyras, žinai kada ir kur reikia nuvykti. Neatidėliok, geriau greičiau susitvarkyti šį reikalą ir bus ramu.

Prašo viską dar žinute surašyti. Surašau.

02.20 d. skambina, jog nuvykęs į karo prievolės tarnybą. Laukia. Jam neramu, nes jis neatidaro savo atestato failo.

Man per kompiuterį jį atidaro be problemų, siunčiu atestato nuotrauką, kurioje iš karto viskas matosi. Vėliau A. prašo ją persiųsti į karo prievolės tarnybos el. paštą.

Vėl skambina A., sako viskas, išėjau. Padarė kraujo, šlapimo tyrimus. Vėliau davė spręsti psichologinį testą. Nieko nesupratau, nei pusės neįveikiau. Niekam nesakiau, nepalikau neišspręsto testo. Tikrai ten negrįšiu. Nereikia man čia nieko, aš nesiruošiu eiti į kariuomenę, ko jie iš manęs nori.

A. įpykęs, nesileidžia į kalbas, kartoja, kad jau važiuoja namo, ten negrįš.

Gaunu el. paštu raštą, kad A.K. savavališkai pasišalino iš karinės medicininės komisijos. Jis neturi teisės išsinešti jam duotų dokumentų, privalo grįžti ir grąžinti juos, pabaigti apžiūrą medicininėje komisijoje.

Antraip jam bus skirta bauda už nebaigtą ekspertizę.

Skambinu A. Jis jau toli nuo miesto centro. Tvirtina, kad blogai jaučiasi, tikrai atgal negrįš.

„Man per daug spaudimo. Įsivaizduokit, susodino visus kaip mokykloje į suolus, davė lapus, liepė rašyti. Aš tokių klausimų net negirdėjęs. Paliko mus visus ir išėjo pietų, liepė palaukti pusvalandį. Tai ką man veikti visą pusvalandį? Tas, kur būdelėje sėdėjo, tikrai turėjo girdėti, kai aš sakiau, kad einu namo. Nežinojau, kad tų lapų negaliu pasiimti. Jeigu būčiau išsprendęs, būčiau palikęs. O dabar neišsprendžiau, todėl ir nepalikau. Klausė manęs apie kaulus, ar yra lūžių ar kažko ten. Kam jiems reikia žinoti visa tai??” – vėl pradeda karščiuotis A.

„Aš tikrai netinkamas kariuomenei, man prastai ir su sveikata, ir su nervais, tai ne mano jėgoms” – sako A.

Įkalbinėju, tu tik nuvyk, grąžink dokumentus, nes gausi baudą.

Sutariame galų gale, kad gal jis vakare dar bandys pildyti tuos lapus.

Prašau jo, kad nusiramintų pirmiausia, po to ramiai persiskaitytų. Gal tada viskas pasirodys kitaip.

A. vėliau informuoja, kad rytoj nuveš dokumentus atgal į karo tarnybą.

02.22 d. A. paskambino, pranešė, jog jau veža dokumentus. Prašau jo, jeigu kils kokių klausimų, kad ne bėgtų, o klaustų. Pažada pasidalinti, kaip sekėsi.

Komisiją praėjo, viskas gerai.

Dėkoja už palaikymą.”

Jeigu žinotumėt, kokios mes dėkingos, jog pažeidžiamumo sąvoka yra įtraukta į patį BK straipsnį dėl prekybos žmonėmis…

Tai leidžia A. ir kitiems negalią turintiems nukentėjusiems laimėti sudėtingiausius teisinius procesus, gauti pagalbą!